Marta 💙

Spėkite, kokias pareigas Marta yra turėjusi Vingyje: šokėja, grupės seniūnė, sandelininkė, social media atstovė spaudai, gimtadienių prižiūrėtoja, renginių organizatorė ar atsakingas asmuo už lygintuvą? Teisingai, visais šiais klausimais yra tekę rūpintis Martai. O dabar ji mums geriausiai žinoma dėl savo šauniosios prezidentūros kadencijos. Tiesa, jokiu būdu tai ne vienintelis reikalas, kodėl mes Martą labaaaai myyylim. Kamilė tai puikiai paaiškina: „Oi, Martą aš myliu, nes ji yra tas žmogus, kuris būna pasiryžęs kartu patirti nutrūktgalviškus nuotykius, kurie vėliau iiiilgam išlieka kaip šviesus prisiminimas“.

Mėgstamiausia Martos tradicija – merginų vakaras Aukštadvaryje ir kaip ji sako, atrodo, kad tądien dauguma vyrų taip pasistengia, kaip galbūt realiame gyvenime savo moterims nepasistengia. Ką dar pasakoja Marta?

Kaip atradai Vingį?

Man net gėda prisipažinti, bet apie Vingį nelabai ką žinojau. Kadangi aš vilnietė, visuomet galvojau, kaip noriu pabėgti nuo tėvų namų ir gyventi studentišką gyvenimą bendrabutyje, tad savo studijas planavau Kaune. Be to, galima sakyti, kad tarsi užaugau su Nemuno kolektyvu, todėl galvojau, kad tikrai šoksiu jame ir paprasčiausiai, apie nieką kitą net nesvajojau. Ir tuomet Vingis atsirado labai netikėtai. Netikėtai atsirado tuo, kad aš kolektyvą tiesiog Youtubėje pamačiau, užkliuvo akis už vieno šokio, berods „Iki paryčių“, tai iš to susidomėjimo ir paspaudžiau pažiūrėti, nes niekada nemačiau kaip tas Vingis šoka. Pažiūrėjau tą vieną filmuką, šone išlindo kiti filmukų pasiūlymai, tai taip ir pradėjau žiūrėti įvairiausius Vingio šokius, Aukštadvario video iš kokių 2006 ir viskas baigėsi tuo, kad pradėjau žiūrėti kelionių filmukus. Ir aš tą dieną taip „užsikabinau“, kad turbūt kokią valandą praleidau žiūrėdama Vingio vaizdo įrašus. Ir tada pagalvojau, kaip ten smagiai viskas atrodo ir kaip jie gerai šoka!

Tai buvo viena iš priežasčių, kodėl aš pradėjau domėtis Vilnius Tech siūlomų studijų programas ir pradėjau galvoti apie galimybę likti gyventi Vilniuje. Taip ir susiklostė visos aplinkybės: likau Vilniuje, vienareikšmiškai nusprendžiau eiti į Vingį, susiradau specialybę Vilniaus Gedimino technikos universitete. Ir visu tuo esu labai patenkinta, nes ir specialybė patinka, išpildžiau savo norą gyventi bendrabutyje, tą studentišką gyvenimą, ir šauniam kolektyve šoku.

Kokia buvo tavo pradžia Vingyje?

Prisimenu, prieš einant į atrankas namuose pasirepetavau pagrindinius šokių žingsnelius, tokius kaip dvigubą, trigubą ar šoninį, dar pamenu, ir brolį pasikviečiau, kad kartu polką pašoktume. Žodžiu, norėjau būti pasiruošusi atrankoms.

O šiaip, tikėjausi, kad į atrankas ateis nemažai gerai šokančių žmonių. Ir galbūt man tą kartą pasisekė, bet atrankose dauguma šokėjų netgi nebuvo bandę šokti tautinių šokių ir dar prisimenu, vadovė teiravosi, ar kas nors moka susukti dvigubą polką, aš buvau vienintelė pakėlusi ranką, tada aišku ji paklausė, ar kažkas moka susukti trigubą polką, ir aš taip nedrąsiai, abejodama ranką pakėliau, galvodama, gal lieps prieš visus susukti, ir aišku liepė 🙂. Tad kai pamačiau, kad atrankose buvę žmonės nežinojo, kas yra šoninis žingsnis, tada pajaučiau, kad tikrai turiu nemažai šansų patekti į kolektyvą.

Kaip ir daugelis, atrankose sutikau Dainių. Jis pamatė, kad jau 13 metų šoku tautinius šokius, tad iš karto mane nuramino, kad viskas bus gerai ir kad dėl tokio metų stažo šokant tautinius šokius man net atrankų nereikia, nes ir taip paims. Tai vat, atranka visai lengvai praėjo, tačiau galiu pasakyti, kad vėliau buvo sunku. Pamačiau, kad per gerai galvojau apie savo šokimą, supratau, kad man dar labai toli iki to, ką jie iš tiesų vadina šokiu. Ir netgi vis dar dabar galvoju, kad man vis dar labai toli iki to, kas iš tikrųjų yra labai gražu.

Tavo akimis, ko reikalauja tautinis šokis?

Emocijos. Man atrodo, tai yra pats pagrindinis dalykas to, ko nemoko mokykloje, na bent jau mano. Tai, kad tu moki žingsnius, vien tuo neparodysi, kad tu moki tautinį šokį. Tai būtent tą ir išmokau Vingyje, kad pavyzdžiui, ne sukinyje yra visa esmė. Šokis man ir yra apie tą tokį emocijos įprasminimą ir be to, apie šiokią tokią vaidybą. O geriausia, kai tos emocijos net ir vaidinti nebereikia. Taip nutinka, kai būni gerai susibendravęs su partneriu ar visa šokių grupe, kuomet būdamas tarp jų jautiesi taip laisvai, kad net vaidinti nieko nebereikia. Ir man atrodo, mes jau esame tame lygyje, kai mums vien tik vaidinti nebereikia, man atrodo, mes koncertuodami iš tiesų džiaugiamės ta esama akimirka.

Tarp kitko, labai laukiu pirmojo koncerto po karantino, tai turėtų būti toks geras koncertas! Galbūt būsim ne itin geros formos, galbūt kažką pamiršę, bet ta emocija, kurią matys žiūrovai, ji turėtu būti žiauriai gera!

Kokie yra esminiai dalykai būnant Vingio prezidente?

Tai reiškia, kad vadovės skambučių skaičius pralenks tavo mamos skambučių skaičių. O iš tiesų, man prezidentavimo pareigos yra apie galimybę labai giliai pažinti kiekvieną vingietį. Atrodo, kad nepažįsti nei vieno kolektyvo žmogaus iki tol, kol netampi prezidentu. Taip artimai pradedi su kiekvienu bendrauti ir su kiekvienu iš narių susiduri skirtingose darbinėse situacijose, ypač su valdybos nariais, todėl man atrodo, kad aš kiekvieną vingietį iš naujo pažinau ir susipažinau.

Prezidentas taip pat yra apie pagarbą. Labai džiaugiuosi, kad Vingyje prezidentai yra labai gerbiami. Ir visi senieji vingiečiai, alumnai, ir dabartiniai kolektyvo nariai, visi labai draugiškai priima, gražiai mini prezidentą.

Ir be viso to, būti Vingio prezidentu reiškia, kad „perlipsi“ per save ir savo išsikeltus iššūkius. Per tuos prezidentavimo metus, tikrai, teks atskleisti visas savo puses, ką galbūt bijai padaryti gyvenime. Man pavyzdžiui, būdavo nedrąsu kalbėti prieš didesnę žmonių grupę, tai nuo to būdamas prezidentu nepabėgsi, teks kalbėti. Nemoki rašyti, gražiai formuluoti laiškų, ar tau tik atrodo, kad nemoki, bet tau vis vien teks tai daryti. Tai tokiose situacijose ir reikia „perlipti“ per save. Prezidentavimo metai yra iššūkių metai, savęs ūgtelėjimo metai. Iš kitos pusės, tai yra labai gražūs metai, kuriuose įgauni labai daug patirties.

Prezidentavimo kelias nėra visuomet vienodas, jis varijuoja dažniausiai nuo vieno renginio prie kito. O kartais net nuo sekmadienio iki sekmadienio. Tarp kitko, aš net kiekvienam sekmadieniui esu nusistačiusi žadintuvą 19:20, kad nepamirščiau paskambinti vadovei.

Nemanau, kad prezidentavimas yra kuo toliau, tuo lengviau. Kaip tik, kuo tu toliau darai, tuo daugiau iš tavęs tikisi. Atrodo, kad viskas tik sunkėja arba tu vis daugiau apie Vingį pradedi galvoti, kaip ką geriau padaryti. Iššūkis ant iššūkio.

BET vienareikšmiškai kiekvienam patariu išbandyti savo jėgas būnant Vingio prezidentu, išsikelti sau tokį iššūkį, nes taip, kaip aš jaučiuosi dabar pakilusi savo asmeniniame patobulėjime, nemanau, kad tiek būčiau pakilusi per kelis metus paprastai. Tai yra žiauriai įdomūs metai, nes susipažįsti su vadovais, susipažįsti su pačiu Vingiu, seniais ir iš esmės, jautiesi įsirašęs į kolektyvo istoriją.

Koks yra tavo asmeninis įsimintiniausias, smagiausias Aukštadvario nutikimas?

Žinai, man visada Aukštadvaris buvo laukiamiausia dalis, visada Aukštadvario savaitę įsirašau į savo metų planus. Pirtis – labiausiai įstrigęs Aukštadvario nutikimas. Nežinau, kas ten magiško yra toje pirtyje, bet, atrodo, ir ypač šiais metais, atrodo, kad žmonės ten taip atsipalaiduoja ir pasineria į Vingio atmosferą, jie tarsi būna kažkur išskridę, visas gyvenimas būna sukoncentruotas į pirtį, visą kitą išnyksta. Apie ją nepapasakosi žmogui nebuvusiam pirtyje, nes ten tiesiog reikia pabūti. Visiškai magiška vieta. Joje su kiekvienu tampi artimas, su kiekvienu šoki, daliniesi kokteli ir galų gale, su kiekvienu eini į pirtį pasikaitinti, o kai pasidaro karšta, su kiekvienu šoki į ežerą atsivėsinti. Toje pirtyje pasimato toks artumas ir rūpestingumas tarp kiekvieno, kad net susigraudinti norisi... Tai vat, man Aukštadvaris yra apie tas pirtis, grynai.

O pats Aukštadvaris yra ypatingas tuo, kad gali pamatyti, kiek iš tiesų žmonės turi energijos. Mes ten kaip nuprotėję repetuojame 10 valandų per dieną ir po tų visų repeticijų mes jokiu būdu neinam ilsėtis, mes einam šokti ir linksmintis į pirtį!

Ir nesvarbu, ar žiema, ar pavasaris, visada norisi grįžti į Aukštadvarį. Dar vienas dalykas, kuris tikrai įrodo Aukštadvario unikalumą yra tai, kad kiekvienais metais į stovyklą atvažiuoja ne tik dabartiniai kolektyvo nariai, bet sugrįžta ir visų laikų seniai. Kiti ištisus 20 ar 30 metų nepraleidžia šios stovyklos.

O šių metų Aukštadvaris buvo geriausias mano Aukštadvaris. Man atrodo, šiais metais absoliučiai kiekvienas vingietis sugebėjo jame atsiskleisti, atsiskleidė ir visi fuksai, kas yra pagrindinė stovyklos esmė.

Daina, kuri tau primena Vingį.

Aišku visos tos estradinės, pavyzdžiui, Vitalijos Katunskytės „Robinzonas“ . Bet Monikos dėka, šiais metais gal net visai pakeisčiau pasirinkimą. Galbūt kokia daina iš to „VINGIS šoka“ playlist‘o, turbūt Peggy Gou daina „Starry Night“.

Koks yra Martos „Starter Pack“?

Vazelinas, gertuvė ir blynai. Ai, ir dar dešrytė kokia nors, jeigu reiktų mane papirkti...

Jeigu vyktum į įsivaizduojamą Vingio salą, kokių daiktų ten būtiniausiai reiktų?

Lygintuvas ir tarp kitko, mano netgi pareiga buvo rūpintis lygintuvu. Pamenu, Juozą labai užknisdavau, kadangi niekaip nenurimdavau ir visada klausinėdavau, ar lygintuvas tikrai paimtas.

Kitas dalykas – muzikos kolonėlė arba instrumentas.

Ir aišku, alus.

Ar yra kažkoks dalykas, kurį atradai, sužinojai ar susidomėjai per karantiną?

Mes su Audriumi (Martos vaikinas) atradome patefoną. Žodžiu, gavom patefoną, pasiskolinom daug įvairiausių plokštelių, pradėjom važinėtis po įvairiausius turgus ieškodami įvairios muzikos ir tiesiog dabar jį labai labai pamėgom. Dažnai vakarais jį įjungiam ir tiesiog atsisėdame paklausyti muzikos, būna, kad ir pašokam drauge 🙂. Atradom įdomios muzikos, ypatingai jazz stiliaus.