Kęstutis 💙

Rankoje birbynė, veide nuolatinė šypsena, pavydėtina charizma, o vietoj gyslų – penklinės ir natos. Be viso to, Vingyje visų gerbiamas ir labai labaaaaai mylimas. Kas??? Tai aišku, kad mūsų kapelos vadovas Kęstutis Lipeika! Kiek suaranžuotų kūrinių, profesionalumo, inovatyvių idėjų, linksmų repeticijų ir smagių pokalbių, o viskas – vadovo Kęstučio dėka. Vadovas sako, kad jo mėgstamiausia tradicija yra krikštynų pabaiga, kuri jam įstrigusi nuo pirmųjų jo dienų Vingyje: „Krikštynų metu vyksta toks, lengvai sakant, vyresnių atsikeršijimas už savo kančias, pasimaudymas aliejuje. Atrodo, jautiesi net šiek tiek pažemintas, tačiau krikštynų pati pabaiga, ta jautrioji dalis, tarsi nukelia į kitą pasaulį. Naujokus priima žvakių šviesoje, būna nutiestas tautinių juostų kelias ir skamba jautri daina. Būtent šita krikštynų pabaigos tradicija įsiminė nuo pat pradžių ir jau būnant kitų naujokų krikštynose, ta emocija kasmet sugrįžta“. Ką dar pasakoja vadovas Kęstutis?

Kaip pradėjote savo veiklą Vingyje?

Iš tikrųjų, apie Vingį aš žinojau dar nepradėjęs čia dirbti, kadangi jau daug metų esu siejamas su folkloro žanru. Iš pradžių dirbau „Lietuvos“ ansamblyje, kuriame atgrojau dešimt metų ir kažkaip taip susiklostė, kad tų dešimties metų jau pakako ir norėjosi išbandyti kažką naujo. Nežinau kaip tiksliai atsitiko, bet vadovė Rimutė gavo mano kontaktus ir galbūt ji nugirdo mano tokias nuotaikas, tad ji man paskambino ir mes pakalbėjome apie galimybę dirbti Vingyje. Tuo metu muzikantams dar vadovavo vadovas Antanas Jonušas, bet mes jau pradėjome pokalbius apie ateitį ir žiūrėti kaip būtų, jeigu būtų. Na ir pasakiau, kad aš mielai sutikčiau ir man būtų įdomu groti Vingio kapeloje, kadangi ir pats vaikystėje daug metų grojau joje. Na, o tas noras pakeisti aplinką atsirado galbūt iš to, kad būnant „Lietuvos“ ansamblyje teko „paragauti“ ir solisto, ir vadovo, ir dirigento duonos, tačiau norėjosi sužinoti, o ką gi reiškia padirbėti su neprofesionalais. Be to, žinojau, kad studentija yra visai kitokia, skiriasi tikslai, emocija. Su profesionalais dirbant, aišku, kad viskas yra profesionalu, bet tai yra darbas. O kai tai yra grynas darbas, kartais nukenčia tikra emocija, nes ji būna išdirbta, todėl ne visada natūrali. O čia, emocija būna natūrali, net jei ir kartais ne visada profesionaliai pavyksta tą emociją perteikti, bet emocija būna natūrali. Todėl atėjus į Vingį, būtent ir galėjau patirti tą natūralią emociją ir viskas, ko tikėjausi, netgi išsipildė dvigubai.

Be pasiūlymo ateiti į Vingį, buvo įvairių kalbinimų prisijungti į kitus kolektyvus, netgi galiu prisipažinti, ansamblis „Šviesa“ labai kvietė, nes tuo metu kaip tik jų muzikantų vadovas išėjo, bet aš dar nedirbdamas Vingyje ir nežinodamas šimtu procentu ar ateisiu (kadangi vadovas Antanas Jonušas vis dar dirbo čia), atsisakiau įvairių kitų pasiūlymų prisijungti prie ansamblių. Ar Rimutės mokėjimas įtikinti, ar Vingio, kaip kolektyvo žinomumas, girdimumas ir veidas labiau viliojo. Pamenu, tada atsakiau, kad lauksiu galutinio pasiūlymo prisijungti į Vingi, jeigu viskas susiklostys taip, kaip kalbėjome. Galiausiai, atėjo ta viena diena, kai Rimutė paskambino ir pasakė, kad su senuoju vadovu jie atsisveikina ir laukia manęs. Tai va taip, 2011 metais ir net ne nuo pradžios sezono, o nuo balandžio mėnesio prisijungiau į Vingio gretas.

Kokia buvo ta pirmoji diena, kai atėjot į Vingį?

Ar atėjus į Vingio šokėjų, muzikantų, dainininkų atrankas, ar atėjus vadovauti, natūralu, kad yra šioks toks jauduliukas, nes nežinai, kas tavęs laukia, kaip tave priims, visgi tai kitas naujas kolektyvas. Prieš tai teko dirbti pagrinde tik su profesionaliais muzikantais, tad nežinojau, ar užteks man jėgų dirbti ir dėlioti repertuarą ne tokiems profesionalams. Tuomet tokių visokių minčių buvo. Na, o pats priėmimas pranoko visus įsivaizdavimus. Mane vadovė pasitiko ir palydėjo į repeticijų šokių salę, kurioje visa kapela jau buvo susirinkusi. Man buvo paruoštas muzikinis kūrinys, todėl toks pasitikimas sukėlė „WOW“ jausmą, kadangi tikėjausi tik paprasto, natūralaus žodinio pristatymo. Visi labai šiltai pasitiko, su šypsenomis, su gera emocija, kuri lydi iki pat šių dienų.

Kaip prasidėjo Jūsų, kaip muzikanto karjera? Ar planavote mokyti groti kitus?

Oi... mano muzikanto karjera, galima sakyti, nuo gimimo prasidėjo. Mano tėtis muzikantas, taip pat birbynininkas, tad aš pas jį ir mokiausi, kadangi miestelyje, kuriame gyvenau daugiau birbynės mokytojų nebuvo. Be mokytojavimo muzikos mokykloje, jis vadovavo įvairiems kolektyvams: ir vokalinės grupėms, ir kapeloms. Gal todėl ir aš pats nuo vaikystės nemažai laiko praleidau grodamas kapelose, kuriose mano karjera prasidėjo grojant būgnais, nes tik jais groti mokėjau. Na, o po to, kai pramokau groti, kapelose pradėjau groti birbyne. Galiausiai, mane pakvietė Kelmės kapela, kurioje praleidau daug metų, iki pat mokslų baigimo. Taigi, galima sakyti, kad mano koncertine veikla prasidėjo nuo kokių penkerių metų – pradžia lengvesnė, o po to sekė rimtesnis gilinimasis į muziką. Bet grojimas kapelose man visada patiko, nežinau, ar tai genai, ar tiesiog bendras vidinis noras.

Nemanau, kad mano tėtis man stengėsi perduoti muzikanto karjerą, pavyzdžiui, jis manęs nevertė stoti į muzikos mokyklą. Tuo metu, kai išgirdau kitus grojant birbynėmis, supratau, kad man tai labai patinka ir tėčiui pareiškiau, kad noriu išmokti valdyti šį instrumentą. Tėtis netgi priešingai, truputėli mane stabdė, nes nenorėjo, kad mokyčiausi pas jį. Bet aš primygtinai norėjau, tad tėtis pasidavė ir pasakė, kad pabandysim kaip nors sutarti 🙂. Tėčio muzikos puoselėjimas labai natūraliai perėjo ir man, o besimokant muzikos mokykloje, aišku, teko patirti įvairiausių emocijų, kuomet jau muzikinę veiklą norėjau sustabdyti, nes paralelėje lankiau ir choreografijos skyrių, pas nuostabią mokytoją Dianą, Šarūno Bakšio mamą. Tos veiklos buvo nemažai, įvairiausių koncertų ir kelionių, bet, ko gero, būtent patirtys su kapelomis ir folkloro ansambliais, man paliko didžiausią įspūdį, todėl pasirinkau likti muzikantu.

Na, o kalbant apie mokytojavimą, negalvojau, kad teks užsiimti šiuo darbu. Galvojau, kad man muzikos užteks, ir baigus gimnaziją galėsiu įžengti į naują gyvenimo etapą. Pradėjau dėliotis planus, kuo save įsivaizduoju, kas man patinka. Pradžioje galvojau, kad galbūt studijuosiu kažką su video projekcijomis ar garso režisūrą, tai irgi pakankamai arti meno, bet kiek kitaip nei muzikavimas. Bet tais metais, LMTA nerinko šių specialybių kursų, pagalvojau, kad tai – ženklas man, todėl pasirinkau stoti į birbynės specialybę, toje pačioje LMTA. Na ir va 🙂.

Kokiais instrumentais mokate groti?

O ką reiškia mokėti... Aišku, kad užtikrintai sugebu groti birbyne, nes visi kiti instrumentai – tai ne mano specialybė, todėl negaliu sakyti, kad jais moku groti. Man keista, kai žmonės pasako, kad aš moku groti ir tuo, ir tuo, ir tuo. Bet man tada kyla klausimas, ar žmogus yra pramokęs groti ir žino tik truputį apie tą instrumentą, ar žmogus, vis dėlto, moka valdyti instrumentą. Taigi, pats sugebu valdyti birbynę, o pramokęs esu groti pučiamaisiais, liaudies pučiamaisiais (skudučiai, rageliai, vamzdeliai, ožragiai ir t.t.), mušamaisiais instrumentais, esu bandęs groti akordeonu, fortepijonu, lūpine armonikėle. Tarp kitko, lūpine armonikėle pramokau groti Vingyje, kuomet sugalvojome, kad reikia valso kūrinio, kuriam pats parašiau natas. O šiaip, sunku net pasakyti, kuriais instrumentais sugebėčiau sugroti, draugai kartais juokiasi „ai, Kęstai, tu paimi bet kokį daiktą ir groji su juo“. Tai, kaip sakant, galiu ir su liniuote pagroti, ir su šaukštais – aišku, tai labiau humoro forma 🙂.

Folklorinė ir lietuvių liaudies muzika yra Jūsų sritis, tačiau jeigu reikėtų pasirinkti kitą muzikos stilių, kokį norėtumėte taip gerai išmanyti, kaip išmanote savo srities muziką?

Man labai patiko „World“ muzika. Buvau tokiame projekte, kuriame buvo nemažai muzikantų, atliekančių tokio tipo muziką. Ji man padarė didelį įspūdį. Tame festivalyje klausiausi ispanų perkusijos kolektyvo, Lino Rimšos, Jono Jurkūno, Giedriaus Svilainio kūrybos. Ta muzika buvo visai kitokia, ji susideda iš įvairių žanrų ir būtent tai buvo įdomu ir norėtųsi išbandyti.

Džiazas visą laiką mane traukia, bet džiazui reikia labai daug pasiruošimo ir išmanymo. Man jis patinka, bet suprantu, kad jau tikriausiai mano traukinys šiuo klausimu yra nuriedėjęs, bet tai taip pat būtų įdomu.

Visi stiliai yra įdomūs, juose yra tiek daug spalvų! Iš kitos pusės, kuo daugiau sužinai, supranti, kad gal užtenka tik pasiklausyti jų.

Kai ateina naujas žmogus į Vingį, ar jums pavyksta numatyti, kad tas žmogus galimai bus neblogas muzikantas arba pavyzdžiui, jis turi nemažai šansų kada nors tapti Vingio prezidentu?

Ne visada. Kartais pirmas žvilgsnis būna labai klaidingas. Ir aš netgi nesistengiu priimti skubotų nusistatymų apie naują kolektyvo narį. Kuomet ateina naujokas, aš kreipiu dėmesį į jo galimybes, strateguoju, kaip galėsime muzikuoti.

Tą pamatyti, ar žmogus taps Vingio prezidentu yra pakankamai sunku. Bet pavyzdžiui, Dainius Vyčas, jis to lyderio savybių, charizmos, mano akimis, turėjo jau nuo pirmųjų mūsų susipažinimo dienų. Galbūt kiti yra labiau paslaptingesni, bet palaipsniui jie atsiskleidžia gražiausiomis spalvomis.

Be viso to, kuomet ateina naujas žmogus, jis ne visada nuo pat pradžių jaučiasi jaukiai, nežino ko tikėtis ir kaip viskas gali susidėlioti. Bet per laiką dažniausiai visi kolektyvo nariai tą esančią vingietišką aurą perima ir tada žiūrėk, atsiskleidžia ir tie kukliausi žmonės.

Tad nusakyti ar žmogus turi potencialo tapti Vingio prezidentu gal ir nelabai galiu, tačiau dažnai jaučiu ar atėjęs naujas žmogus gali patobulėti muzikavimo prasme ir kaip aš jam galėčiau padėti, jeigu jis tik to norės, nes be noro – sunku kažką padaryti. Tokius žmones su mielu noru pamotyvuoju, bandau atrasti jų ryškiausius gebėjimus, siūlyti kompromisus ir galų gale, stengiuosi žmogų ne tik išmokyti, bet susidraugauti ir su juo pačiu.

Ar vis dar jaudinatės prieš lipant į sceną?

Taip. Ypač jeigu po ilgo laiko vėl tenka lipti į sceną ir ypač lipant į sceną kartu su Vingiu. Nes tuomet būni atsakingas ne tik už save, bet ir už visą kolektyvą, kad visiems gerai pasisektų. Na ir aišku, svarbesni koncertai ar konkursai, iššaukia didesnį jaudulį, o mažiau svarbūs – šiek tiek mažesnį. Bet jauduliukas, jis visada išlieka, galų gale, atsipalaiduoti per daug yra negerai, nes kai atsipalaiduoji, kartais mintys gali stipriai „nušauti“ kur nereikia.

Žinai, yra blogai, jeigu dingsta jaudulys. Ir jeigu jau nebejauti iš to kito žmogaus visiškai jokio jaudulio (taip kartais nutinka koncertuojant su profesionalais), tuomet nieko gero ir nebūna. Žmogus gali atlikti viską techniškai, švariai, tvarkingai, tačiau nebelieka svarbiausio dalyko – emocijos. O jauduliukas, tas nedidelis, jis priverčia ir pasitempti, ir skatina kitaip pagalvoti. Ir atvirkščiai, jeigu per didelis jaudulys, tai irgi nėra gerai.

Kuri daina Jums labiausiai primena Vingį?

Sunkus klausimas... Jų yra nemažai, bet gal labiausiai įstrigusi ir siejama su Vingiu – „Augau aš pas tėvelį“. Na ir tos tradicinės estradinės dainos, pavyzdžiui, „Mari Mari“, „Paprakaituojam“ visada primena kolektyvą.