Greta 💙

Greta Šataitė yra žmogus, kuris sugeba visus saulės spindulius sugerti ir tais spinduliais sušildyti visus esančius aplinkui. Kitaip tariant, Greta = rūpestingumas. Be viso to, nei vienas pasiruošimas Vingio renginiams ar idėjų generavimo procesai yra neįsivaizduojami be jos. Greta Vingyje smuiku muzikuoja jau penktus metus. Ji sako, kad mėgstamiausia Vingio tradicija yra tosto pakėlimas: „...jaučiu, kad niekas kitas taip nedaro, tik Vingyje aš taip mačiusi ir visuomet tosto pakėlimas susilaukia šalia esančių pašalinių žmonių dėmesio, visi atsisuka, domisi“. Ką dar pasakoja Greta?

Kokia yra tavoji karjeros pradžia Vingyje?

Kai pradėjau mokytis VGTU, aš net nežinojau, kad yra toks kolektyvas „Vingis“, todėl mano atėjimas į Vingį buvo labai neplanuotas ir keistas. Mano grupiokė užsiminė, kad eis į kolektyvo šokėjų atrankas ir paklausė, galbūt aš ją norėčiau palydėti. Galvoju gerai, vis tiek nieko neveikiu... Kol ji dalyvavo atrankoj, aš jos laukiau ir sėdėjau toje pagrindinėje Vingio foje, kurioj ir dabar pagrindinis veiksmas vyksta. Kol laukiau, prie manęs priėjo tuometinis Vingio prezidentas Dainius ir pradėjo mane kalbinti, ką veikiu, ką studijuoju ir taip išsiaiškino, kad aš groju smuiku jau 12 metų. Jis aišku, labai apsidžiaugė, liepė užpildyti atrankos lapą ir kol mes šnekėjom, atėjo Vingio muzikantų vadovas Kęstutis Lipeika. Jis iš karto mane paragino parodyti ką sugebu su smuiku, o aš bandžiau išsisukti, sakiau, kad nei smuiko neturiu, nei esu pasiruošusi, bet vadovas nenusileido, davė smuiką ir natas. Pagrojau, nors tiesa pasakius, su svetimu smuiku yra labai keista ir ne taip malonu groti, todėl ir tas mano pagrojimas tokia nesąmonė gavosi, bet vadovui, matyt, tiko, todėl padėkojo ir pakvietė į ateinančią repeticiją. O mano grupiokė taip ir neatėjo į Vingį...

Tarp kitko, prisimenu, kad savo pirmaisiais metais Vingyje nepraleidau nei vienos repeticijos, tai už tai saldainių gavau 🙂 O šiaip, visada man patikdavo ir patinka eiti į repeticijas Vingyje, draugės stebėdavosi, kad ir tamsiais žiemos vakarais, ir spaudžiant mokslams ar darbams, visada eidavau į repeticijas su dideliu noru ir užsivedimu. O aš ten tiesiog labai pailsėdavau ir pasikeldavau nuotaiką.

Ką, tavo nuomone, reiktų padaryti, kad žmogus pelnytų vadovo Kęstučio palankumą?

1. Neuždavinėti kvailų klausimų;

2. Būti gerai nusiteikusiam ir stengtis palaikyti gerą nuotaiką repeticijos metu;

3. Merginoms labai padeda meilikavimas, taip pasiekiam to, ko norim 🙂

Apskritai, su vadovu Kęstučiu yra labai smagu dirbti, būna dienų, kai repetuojant tiesiog juokiuosi iki ašarų ir net žandai pradeda skaudėti. Jeigu ateina dainininkai pas mus, tai su vadovu Martynu irgi prigalvoja savų bajeriukų. Iš esmės, su vadovu Kęstučiu galima pašnekėti apie viską, rimtai padirbėti ir pasiekti gerų rezultatų. O po koncertų, jis visada asmeniškai pagiria ir padėkoja.

Kas labiau tikėtina, kad pamirši smuiką ir natas ar tautinį kostiumą einant į koncertą?

Turbūt, kad instrumentą arba kokią nors kostiumo dalį.

Yra tekę pamiršti natas ir tiesą pasakius, esu keletą kartų pamiršusi kažkokias smulkias kostiumo dalis pamiršusi pasiimti iš namų.

Kokie aplanko jausmai stovint ir grojant koncerte?

Visada, kai grojam kūrinius, pagal kuriuos ir šokėjai kartu šoka, mane labai sudomina šokis, kaip jis šokamas, kaip atrodo, todėl kartais nutinka, kad naujai išmoktą kūrinį nugroju į šoną arba sustoju, ar dar kažkaip jį nežymiai paveikiu.

Kalbant apie išstovėjimą pavyzdžiui, 40 minučių programą, visada yra sunku: ir rankas suskausta, ir nugaros raumenys išsitempia, o kojos tai kažkaip laiko, bet viskas lengvai išgyvenama.

Koks didžiausias nepasisekimas yra nutikęs koncerto metu?

Nežinau ar čia didelis nepasisekimas, bet tuo metu man atrodė, kad vyksta pasaulio pabaiga. Buvau pirmame kurse, vykau į pirmąją kelionę su Vingiu į Portugaliją. Koncerto programoje buvo kūrinys „Galalių gegužinė“, o jis, galima sakyti, reprezentacinis smuikų kūrinys. Šitas kūrinys buvo beveik finalinis, kadangi labai smagus ir visiems patinka, o aš, matyt, buvau tik šviežiai jį išmokusi, todėl grodama svarbiausią kūrinio dalį labai „susivariau“, sunku dabar papasakoti, reikėjo tai išgirsti ir pamatyti, kadangi ir veidas išdavė mano pasimetimą. Pamenu, kad nulipusi nuo scenos labai verkiau, buvo labai nesmagu ir gėda, bet aišku, mane vadovas ramino ir sakė, kad viskas buvo vis tiek labai gerai.

Galbūt gali pasidalinti jautriausiu/gražiausiu prisiminimu iš dalyvavimo Vingio veikloje?

Man labai gražu ir visada užsisvajoju, kai po fuksų krikštynų, susitvarkę ir pasipuošę, jie eina tautinių juostų ir žvakučių taku, o seniai dainuoja. Visada eina šiurpai per šią ceremoniją, nes ją užvaldo rimtis, susikaupimas ir grožis. Atsimenu, kai pati buvau fuksė, tą momentą, kai įžengiau į salę, atrodo, kad nutirpo visas kūnas, nes nesitikėjau nieko panašaus.