Gerda 💙

Gerdą yra ganėtinai sunku apibūdinti trumpai ir aiškiai, nes ji visada kaip koks vijurkas vis sukasi, šneka, juokiasi, šoka, dainuoja, bėga, juda, kruta, žodžiu, visur dalyvauja ir sudalyvauja. Bet jei visgi tektų sudaryti jos savybių CV, būtų galima rašyti tokius faktus:

Gerda aka Gerdasikas

drąsi, konkreti, neieškanti žodžio kišenėje

ilgiausių ir liūtiškiausių plaukų MVP

kai nieks nemato, kukli ir švelni

kalba miela dzūkiška šnektele

balius be Gerdos – ne balius

Justinai parduoda naminių kiaušinių iš savo kaimo

tikra linksmuolė!!!

Gerda Vingyje ateinantį sezoną šoks jau penktus metus ir sako, kad mėgstamiausia jos tradicija – tradicija prieš koncertą, kuomet vadovė prieš pat pasirodymą sukviečia visus ir pamotyvuoja, nuteikia geram pasirodymui: „...gali stovėti kažkur gale už visų pasislėpęs, bet vis vien nuoširdžiai klausaisi vadovės kalbos ir tiesiog šypsaisi, nes ji visada randa tinkamus žodžius mus įkvėpti. Tuo metu net susimąstai, kad esi be galo laimingas būdamas kartu su visais. O šiaip labiausiai patinka mano pačios tradicija – išsidirbinėjimas per repeticijas.“ Ką dar pasakoja Gerda?

Kaip nusprendei ateiti į Vingį?

Tiksliai nepamenu kaip atradau Vingį, galbūt pamačiau skelbimą į atrankas ar net pati jo ieškojau, bet apie kolektyvą niekas iš aplinkinių nepasakojo. Pamenu, pirmo kurso pradžioj pakalbėjau su mama, sakiau jai „būtinai eisiu kažkur šokt!“, nes tautinius šokius jau ir taip šokau apie 12 metų prieš tai lankytame kolektyve.

Kaip šiandien prisimenu, atėjau į paskutinę atranką, kurioj, visų pirma, mane pasitiko išsišiepęs ir linksmas Dainius. Jis padrąsino mane ir net pajuokavo, kad susitiksim ateinančiame sezone. Tačiau tais metais aš į Vingį nepatekau.

Atėjo sekantys metai, antrasis kursas, pamačiau skelbiamų atrankų datas ir tiesiog pagalvojau, kodėl gi nepabandžius antrą kartą, gi nieks per kuprą neduos, kaip sakoma 🙂. Dabar manau, kad tai buvo mano geriausias sprendimas gyvenime. Jeigu būčiau nepatekusi ir antrą kartą, nežinau ar tikrai būčiau mėginusi eiti į trečiaisiais metais į atrankas, bet kaip jaučiuosi dabar, sakyčiau, jei nepabandytum trečią kartą, būtų labai blogai. Tarp kitko, vadovė manęs neprisiminė antrąjį kartą, tačiau Dainius tą kartą ir vėl buvo tas žmogus, kuris mane pasitiko ir net prisiminė, tad buvo smagu.

Koks yra širdžiai mieliausias Vingyje šokamas šokis? Kodėl? Kurį šokį sušoktum net ir naktį prižadinta?

Iš tiesų, aš nešokau tiek daug mielų, gerų šokių, tokių kaip, „Triviljonas“, „Treptinukė“, bet vertinant iš šono, galėčiau pasakyti, kad būtent „Triviljonas“ ir yra tas mieliausias šokis. Aš įsivaizduoju kokia gera emocija turėtų virti viduje, kuomet jį šoki, nes vien jau stebint neįmanoma nesišypsoti ir nejudėti.

O iš tų šokių, kurių pati esu šokusi, „Žalias kiemelis“ galėtų būti mylimiausias. Šitas šokis mielas ir modernus, šiek tiek net pritemptas į mūsų šiuolaikišką gyvenimą ir be viso to, šokis reikalauja vaidybos.

Šokis, kurį sušokčiau prabudus vidury nakties – „Iki paryčių“. Šiame šokyje labai aiški schema, visada susigaudau ką daryti, nesvarbu į kokią vietą pastato. Galima sakyti, šitas šokis yra mano karjeros Vingyje pradžia, vadovė vis statydavo mane į jį, tai vieną, tai kitą merginą tekdavo pavaduoti, gal todėl labai ir įsiminė.

Kokias šalis esi aplankiusi su Vingiu? Kuris įvykis iš kelionės yra labiausiai įsirėžęs atmintyje?

Esu aplankiusi tik vieną šalį – Kiniją – buvo ilga ir gera kelionė.

Visada labai sunku išskirti vieną įvykį, bet prisimenu dabar tokį labai linksmą. Vieną vakarą visi nusprendėm išvykti į Šanchajaus centrą. Galvojom, apžiūrėsim miestą, paturistausim, bet vakare beveik jau viskas buvo užsidarę, miestas atrodė tuščias ir be viso to, labai stipriai pliaupė lietus. Aišku, ir pasifotografavom, ir pakvailiavom, o tik vėliau suvokėm, kad dar namo reikės kažkaip grįžti. Tai visi pradėjom bėgioti, ieškoti taksi. Juokingiausia, kad turėjom tik ant lapuko kiniškai užrašytą viešbučio adresą, kurio patys perskaityti nemokėjom, o taksistai pasinaudodami galimybe, kad esam užsieniečiai, nemažai pinigų prašė už pavėžėjimą namo. Po to, pasiskirstėm į mažas grupeles, toliau bėgiojom po gatves, vis ieškojom pigesnio varianto. Tiksliai nepamenu, bet lyg ir už 100-200 juanių (maždaug 10 eurų) grįžom namo. Baisiausia buvo tai, kad visi išsiskirstėm į grupeles, vieni su kitais susisiekti negalėjom, nes interneto nebuvo, tai važiuoji taksi ir galvoji, ar likusieji jau viešbutyje, ar jie rado kaip grįžti, gal kas nors vis dar gatvėj stovi ir neranda kelio namo. Galiausiai, grįžę sėdėjom viešbučio foje ir laukėm vieni kitų, kai kurių net kokį pusvalandį teko laukti.

Kuris iš vaikinų – Emilis, Dainius, brolis Mantas – tiktų į:

A – kambariokus

B – šokių partnerius

C – vakarėlio draugužius. Kodėl?

Mantą, žinoma, rinkčiausi į šokių partnerį, nes visi žinome, kad jis – pramoginių šokių virtuozas 😉. Labai sunku išskirti Emilį ir Dainių, nes jie abu turi panašių savybių ir abu galėtų būti ir kambariokai, ir vakarėlio draugužiai. Bet, ko gero, Emilį rinkčiausi kaip vakarėlio draugužį, nes savo šviežia siela ir vakarėliška nuotaika jis šiuo metu dominuoja Vingyje. Na, o Dainių rinkčiausi kaip kambarioką, nes esame geri draugai, seniai pažįstami ir galime sakyti, tinklinio virtuozai, tad namuose galėtumėme mokytis šio sporto subtilybių.

Kas geriau, kiekvieną repeticiją, ištisus metus gauti pylos nuo vadovės ar negalėti sudalyvauti Aukštadvario stovykloje kitais metais?

Kadangi ir taip beveik kiekvieną repeticiją gaunu „velnių“ iš vadovės, vis girdžiu „Gerda!“, todėl, žinoma, renkuosi vadovės barimą 🙂. O tų „velnių“ dažniausiai gaunu už tai, kad neklausau ir kad vis kalbinu aplinkui stovinčius žmones, visaip išsidirbinėju ir šoku (žinoma, ne tautinius žingsnelius). Net ir šioj Aukštadvario stovykloj girdžiu vadovė kažkam rodo į mane ir pasakoja, kad va šita per repeticijas šlubuojanti, su įtvaru kojos vaikšto, o per senių balių visa pasipuošusi, su aukštakulniais aukščiausiais šoka. Mano net nominacija buvo maždaug, kad penktadienį su kablais, o pirmadienį į repeticiją neateina.

Kiekvieną vasarą vyksta Aukštadvario stovykla, kuri, ko gero, kiekvienais metais būna kažkuo išskirtinė. Ką gali papasakoti apie šių metų Aukštadvarį, kas labiausiai įstrigo?

Iš esmės, turbūt pirmasis Aukštadvaris visada būna geriausias, nes tiesiog jis pirmas ir ne iki galo supranti kas kaip vyksta.

Šių metų Aukštadvaris nustebino tuo, kad pradeda matytis kaip formuojasi nauja karta. Visi tampa labai vieningais, pavyzdžiui, šių metų stovyklos tradiciniai vakarėliai pirtyje tęsėsi iki pat paryčių, žmonės visiškai neskubėjo skirstytis į namukus, o kaip tik, išliko iki galo. Anksčiau, mano manymu, vienas po kito išsiskirstydavome ir vakarėlio pabaigoje likdavo vos keli žmonės. Tad manau, kad pradeda kurtis labai didelė bendrystė, gal net didesnė nei anksčiau. Na ir aišku, Aukštadvario stovykla išsiskyrė tuo, kad dėl karantino mes nesimatėme apie pusę metų, todėl ir pati stovykla buvo 50 kartų geresnė už praeitas. Kaip Marta Graičiūnaitė apibūdino stovyklą – tai buvo pasikartojantys meilės pliūpsniai.

P.s. Gerda siunčia sveikinimus Gyčiui ir Agnei ir linki: „Didžiausios meilės, nors žinau, kad ji ir taip yra, nes Vingyje sutikęs partnerį, jau čia pradedi kurti bendrystę ir panašų požiūrį į pasaulį“.