Dovydas 💙

Dovydas Mažonas. Labai nesuklystume, jei draugiškai pravardžiuotume ir Mažoru. Ir ne veltui. Muzikinė sąvoka „mažoras“ įprastai apibūdina šviesią ir džiaugsmingą muzikos tonaciją. Mūsų mylimas Dovydas va tiksliai toks ir yra: pozityvus, šypsningas, svajingas, romantiškas, subtilių pokalbių žmogus. Na ir galiausiai, Dovydui muzika yra „nors prie širdies dėk“: bosinė gitara – gyvenimo instrumentas, dainavimas – tai, kas leidžia jį vadinti vingiečiu jau penktus metus. Jis sako, kad mėgstamiausia Vingio tradicija yra susipažinimo vakaras, kurio metu jis turi galimybę susipažinti su naujais kolektyvo nariais: „...jų žvilgsniai – nejaukūs, nedrąsūs, todėl man labai smagu žiūrėti į juos ir palaikyti. Praėjus kiek laiko, įdomu naujokus sutikti ir pastebėti, kokiomis spalvomis jie jau yra pražydę. Šis renginys man kasmet atnaujina šviežių žmonių emociją ir primena mano pradžios kelią Vingyje“. Ką dar pasakoja Dovydas?

Kaip nusprendei ateiti į Vingį?

Tiksliai nepamenu, kaip atėjo ta mintis, bet turbūt pamačiau skelbimą socialinėje medijoje. Nors ne... Kadangi liaudiškus šokius lankiau nuo pat pirmos klasės, tai jau stojant į Vilnius Tech universitetą žinojau, kad yra toks kolektyvas Vingis ir norėjau ten eiti šokti. Ir tik tada pamačiau, kad skelbia atrankas, į kurias galiausiai ir atėjau.

Atrankose sutikau Dainių ir jis kaip visada pradėjo klausinėti kas aš, ką veikiu, ką moku be šokių daryti, tad tokiu būdu prasitariau, kad ir muzikuoju, ir dainuoju. Jis susidomėjo ir aišku, pradėjo kalbinti, kad padainuočiau, žodžiu, parodyčiau ką moku. Tada vadovas Martynas mane pakvietė į savo kambariuką, ten uždainavau ir viskas – manęs šokti nepaėmė, bet paėmė dainuoti. Pabūsiu nekuklus ir pasakysiu, mano nuomone, turėjau potencialo patekti ir į šokėjų gretas, bet aš dabar labai džiaugiuosi, kad atėjau į dainavimą, nes su šokiais galbūt bučiau prapuolęs, ten žmonės daug dirba.

Jeigu reikėtų būti kokiu nors muzikos stiliumi/žanru, kokį pasirinktum? Kodėl?

Ko gero, būčiau Soul Music atstovas. Priežastis labai paprasta – pats žodis SOUL (liet. siela) viską pasako. Man šio tipo muzika visada labai prie širdies.

Kas geriau, dvi savaites iš eilės galvoje nesustabdomai skambanti pvz., „Mėnesėlio“ melodija ar tris koncertus iš eilės neatsiminti „Mėnesėlio“ žodžių ir koncertu metu veikiau murmėti nei dainuoti?

Aš jau geriau rinkčiausi, kad galvoje nesustabdomai skambėtų „Mėnesėlis“ dvi savaites iš eilės, nes šiaip, jau taip yra buvę. Neretai tenka išgyventi šitą prakeiksmą, ypatingai tik ką išmokus naują kūrinį. Ir šiaip, nežinoti žodžių koncerto metu yra truputį negerai.

Šokėjoms merginoms pamesti karūną, o vaikinams plyštančios kelnės, muzikantams „sukliurkinimas“ (pvz., kai tarp taktų reikia padaryti pauzę, vietoj jos pradedi per anksti groti) – tai, galima sakyti, baisiausi galimi nutikimai per koncertą. O kokie, tavo nuomone, yra baisiausi galimi nutikimai dainininkams?

Pavėluoti ateiti į koncertą ir beje, man taip yra nutikę. Aš nepamenu, kokia proga tiksliai vyko koncertas, bet jis buvo Rusų dramos teatre. Dovilei pasakiau, kad išeinu į tualetą, o jau būdamas tualete gaunu skambutį „Dovydai, mes jau išeinam į sceną, jau viskas, kur esi?“, tai greitai susitvarkiau ir išbėgau tiesiai į sceną, kurioj jau visi buvo išsirikiavę.

O jeigu rimčiau, baisiausia dainininkui yra „pagauti gaidį“. Kaip muzikantui yra baisi ta „kliurka“, kai nepataikai į natą, tai dainininkui „pagauti gaidį“ reiškia tokį lyg ir nedidelį nusidainavimą, balso lūžį. Arba nesmagu yra pamiršti aprangos detalę ar turėti ne tokią, kokios reikia ir koncerto metu žinoti tai ir dėl to raudonuoti.

Kokia daina visada priverčia šokti?

Šiuo metu mane visada priverčia šokti Peggy Gou kūrinys „Starry Night“

https://www.youtube.com/watch?v=kD0en6bbJPI

Ar yra tokia knyga, kurią galėtum parekomenduoti perskaityti?

Yra toks rašytojas Romain Gary, kuris parašė knygą „Aušros pažadas“. Tai labai graži autobiografija, kuri man paliko viena didžiausių įspūdžių. Jis aprašė save, koks jis yra žmogus, kaip jam pavyko gauti dvi literatūros premijas, nors per gyvenimą, man atrodo, galima gauti tik vieną tokią premiją. Be to, yra net filmas pastatytas pagal šią knygą. Žodžiu, turbūt yra daugiau knygų, bet ši man padarė didžiausią įspūdį. Rekomenduoju paskaityti.

Gal kokį medinį bajeriuką apie Vingį?

Kokia geriausia Vingio tradicija? Kad Aukštadvaryje dar niekas neužsilenkė 🙂.

Na, ir gal dar kokią mintį turi apie Vingio gyvenimą?

Kadangi abstraktus klausimas, tai ir atsakymas toks pirmasis į galvą šovęs.

Kuomet susitinkame parepetuoti, man labai patinka su vadovu Martynu pasišnekėti apie muziką ir netgi iš tokios labiau abstrakčios pusės – kartais apie džiazą, kitą kartą apie mūsų bendrus klausomus atlikėjus. Man patinka, kaip jis moka pasisakyti apie muziką ir pasako tai, ką aš norėčiau pasakyti, jis atranda tinkamus žodžius ir apibūdinimus. Tuomet tie žodžiai taip įstringa, kad kartais net pats pradedi tą Martyno pasakytą frazę vartoti kituose dialoguose. Tie pokalbiai būna paprasti, bet tokie produktyvūs, kad po to važiuodamas troleibusu atgal namo visą laiką apie tai mąstai. Ir šiaip, Martynas yra geriausias vadovėlis iš visų (taip, mes jį vadovėliu vadinam 🙂 ).